***

Keliuosi į tinklaraštį, susietą su mano ankstesniu nick’u – saulegriza.wordpress.com. Pasiilgau jo

Apie knygas

Nuėjau į knygyną, pavarvinau seilę prie „Chazarų žodyno“, prie naujos Radvilavičiūtės knygos, bet nusipirkau Laimos Vincės „Rašyti gali kiekvienas“. Skaitau. Gera ant širdies

Nuo ko pradėti rašant knygą?

Sulaukiau atklydėlių, besidominčių klausimu nuo ko pradėti rašant knygą? Mano įrašas, tiesą sakant, tikrai nebuvo tinkamas atsakymas… Nepatingėjau pati pasidomėti, ką tuo klausimu turi pasakyti lietuviškas internetas. Apgailėtinai, apgailėtinai mažai. Mano ne į temą įrašas buvo antras.

Nusprendžiau pabandyti atsakyti. Man pačiai kiek įdomesnis klausimas, kaip rašyti, bet… Ką gali žinot, gal kam nors bus įdomu.

***

Kadangi mano dabartinis projektas mano smegeninėje plaukioja jau nebe pirmi metai, tikrai neatseksiu, nuo ko pradėjau pati, nes, deja, paraliteratūra anais laikais nesidomėjau. Galiu tik spėlioti. Galiu tik bandyti prisiminti, kodėl apskritai norėjau pradėti rašyti, tapti rašytoja, būti rašytoja. Prieš tai, be abejo, buvo tradicinės vaikiškos svajonės, nulemtos vaikiškų interesų, žaidimų, po truputį betampančios prieinamesne pop-kultūros… Žaidžiau popierinėmis lėlėmis, kaip išprotėjusi piešiau joms drabužius – norėjau būti dizainere; paskatinta draugės domėjausi lietuvišku popsu (t. y. klausydavausi pop dainų dešimtuko berods šeštadienio vakarais per Lietuvos radiją – Latvijos pasienyje daugiau nelabai ką traukė ) ir šiek tiek dainavau mokyklos chore – norėjau būti dainininke; bet visais laikais buvau pamišusi dėl knygų, dėl pasakų, dėl tekstų. Suskaitytos buvo visos pasakų knygos ir dauguma ne pasakų. Rašiau dienoraščius. Seniausi, kuriuos turiu, yra iš penktos klasės – bet jie nebuvo patys pirmieji. Pirmo sąsiuvinio iš pradinių klasių, atrodo, jau nebeturiu. Dienoraščio nelaikiau kūryba – galų gale ten tik verkšlenau, koks neteisingas pasaulis, kokie bjaurūs klasiokai, tėvai, brolis, sesuo. Privalomas etapas, methinks. Dėl to, kad dienoraštis nebuvo kūryba, apie dvyliktuosius gyvenimo metus pradėjau rašyti pirmąją knygą. Jos irgi nebeturiu, bet prisimenu, kad tai buvo labai fanfictioniškos rašliavos, inspiruotos kažkokio lenkiško (?) serialo vaikams. Knygos nebaigiau, nes berods pabudo mano sąmoningumas ir pradėjau manyti, kad kažkieno kito idėjų kopijavimas yra neįdomu ir banalu, ir way beneath me.

Apie savo rašymo istoriją galėčiau rašyti dar nemažai, bet pasitaupysiu , nes tai mažai kuo susiję su mane šiandien dominančiu klausimu – nuo ko pradėti? Kad norėtum pradėti, pirmiausia, be abejo, turi žavėtis knygomis – ne tiek kaip fiziniais objektais ar priemone pamiršti problemas, pailsėti, sužinoti; turėtum žavėtis žodžių ir žodžiais sukurtais pasauliais, kuriuose viskas nauja, nežinoma, viskas stulbina ir nenori tavęs paleisti, kur netgi pažįstamas daiktas yra absoliučiai kitoks. Žodžiais sukuriamas kitoniškumas, pati galimybė tai daryti, suvokimas, kad aš irgi taip galiu, kad pati galiu iš 32 raidžių sukurti pasaką, tekstą, knygą, pasaulį – štai kas, manau, paskatino mane pradėti rašyti savo istorijas, kurti savo pasaulius, štai priežastis, dėl kurios iki šiol ir visados mano mėgstamiausi žanrai yra mokslinė ir magiškoji fantastikos. Per nemažai bandymo rašyti metų buvo nemažai pasaulių – bet jei tik pabandydavau rašyti apie šį, mums visiems bendrą pasaulį, kaipmat įklimpdavau. Apie šį pasaulį rašyti nemoku. Ir nenoriu.

Tačiau tam, kad iškiltų pats klausimas – nuo ko pradėti?.. – jau turėtum būti išgyvenęs šią stadiją. Po jos prasideda linksmybės.

Nors ne, dar ne visai. Dar pravartu būtų mokėti taisyklingai rašyti, taisyklingai dėlioti kablelius, taškus ir šauktukus, jausti žodžių prasmių ir vartosenų normas ir ribas. Geriausia šito mokytis ne iš vadovėlių ar žodynų – nors jie irgi praverčia, – o skaitant lietuvių rašytojų parašytą prozą, bet ne tai, ką galėtume pavadinti šiuolaikine literatūra. Šiuolaikinę literatūrą geriau skaityti tada, kai jau jauti minėtąsias normas ir ribas, ir kai gali daugmaž argumentuotai spėti, kodėl jos yra peržengiamos.

Kodėl reikia skaityt ir mokytis? Nes visos tos raidės ir taškaišauktukaikableliai iš principo yra tas pats, kas varžtai, atsuktuvai, replės, plaktukai – tai yra įrankiai. Tik po susipažinimo su įrankiais ateina laikas stilistikai ir retorikai.

Ir dar reikia nusiteikti ilgam, dažnai skausmingam procesui – ypač skauda kaktą po daužymo į sieną / stalą / klaviatūrą. Apsirūpinti kantrybe. Pasiruošti braukyti ir perrašinėti.

Tada jau galima pasiimti popieriaus lapą ar atsidaryti naują Word dukomentą ir išsaugoti išdidžiu pavadinimu mano genialus kūrinys.

And let the joy commence!

***

Kai parašiau šitai ir susiruošiau paskelbti, supratau, kad, pirma, visą tekstą parašiau nusiteikusi rašyti apie mokslinės / magiškosios fantastikos rašymą, silly me; antra, parašiau nusiteikusi labai lietuviškai. Let me explain, kaip sako Top Gear vedėjai.

Pirmąjį mano nusiteikimą lengva apeiti ar paversti kalbėjimu apskritai apie rašymą. Antrasis yra problematiškas.

Čia, sakydama lietuviškai, turiu omeny patosišką, iki šleikštulio saldų sentimentalumą ir iš dvasios aukštumų į paprastus mirtinguosius besikreipiantį genijų. Jam svarbu: menas didis, tyras ir skaistus (V. Mykolaitis-Putinas), visuomenei tarnaujantis menas, auklėjantis žmonių dvasią, žadinantis patriotizmą, pamaldumą ir kitokius gerus jausmus (A. Jakštas), neapimantis tų žodžio kūrinių, kurie žiūri pelno, naudos, praktiškumo, mokslo, pažangos (Maironis), menas, tarnaujantis aukštajai pasaulio prasmei (Vydūnas). Remiuosi J. Jasaičio sudarytu rinkiniu Lietuvių rašytojai apie kūrybą (bene vienintelis šios knygos pėdsakas internete yra čia). Taip, citatos / parafrazės yra tendencingos; taip, jos bekontekstės; taip, aš kol kas perskaičiau tik penktadalį knygos, ir kol kas susidariau garsiai neskelbtiną nuomonę apie lietuvių meninės kūrybos filosofiją – bet tikiuosi, kad padėtis pagerės; ne, aš nenoriu sumenkinti tų žmonių nuopelnų ir išminties.

Viskas labai paprasta – XXI amžiuje XX amžiaus pradžios aukštos materijos atrodo gan juokingai. Tenka dažnai vartyti akis dangop žemop.

***

Bene geriausia, ką yra tekę skaityti apie kūrinio atsiradimą, apie kūrimo proceso techninę pusę, yra U. Eco Postinė Rožės vardui. Trumpai: pirma turi būti mintis. Po jos prasideda pasaulio kūrimas. Tik sukūrus pasaulį, identifikavus jame galiojančias taisykles, suradus vietą minėtajai minčiai, pajuda ir veiksmas, atsiranda pasakotojas ir veikėjai, stilius, pasakojimo ritmas ir vyksmas, forma, intriga ir rašymo / skaitymo malonumas.

***

Galima, žinoma, ir kitaip – jau išties techniškai. Tačiau tai – jau kitam kartui.

Gintaras Grajauskas. [atversta kur pakliūva knyga yra raktas ramybei]

Žemyn, žemyn, mano angele.
T.W.

atversta kur pakliūva knyga yra raktas ramybei –
vienintelis būdas neskirti rudens nuo pavasario,
tarti žodžius: palengva, skanaujant raides
tarsi vyną: nuo pjūties lig pjūties mano laikas

nuostaba vaiko delne, akmenėlis, sustabdantis vėją,
jei po liežuviu jį laikysi, visa tai paprasta,
kaip po lietaus pavirsti žuvim ar dideliu vėžliu
senam fontane. Minkštas, grebluojantis balsas

diktuoja vardus, kurių gali prireikti pabudus,
suvirpčioja vokas. Žemyn, mano angele.
Vėjas nutyla ir slepiasi lapų krūvoj,
knyga, parišta po kaklu, yra raktas.

Pabiručiai

The Science of Hollywood Films: It’s All in the Chaos Theory: Now we know why we fall asleep at the movies. It’s the math.

Šalis, kurioje atšauktas Dievas (interviu su Sigitu Parulskiu, 2010): Žmonių dvasinė energija nepatenkinta turimais formaliais pavidalais, siela per didelė, per turtinga, kad būtų galima ją sukišti vien į politiką, ekonomiką ir televizoriaus ekraną.

Edge People: I prefer the edge: the place where countries, communities, allegiances, affinities, and roots bump uncomfortably up against one another—where cosmopolitanism is not so much an identity as the normal condition of life.

Examined Life (What is Popular Philosophy?): ... in philosophy questions are more important than answers, and that the most serious work a philosopher can do is to persuade people to question themselves.

Ten rules for writing fiction: Write.

Rašant sunkiausia pradėti

Kurį laiką – ilgą laiką – gyvenau be kompiuterio. Jau keletą dienų turiu naują, turintį jau beveik viską, ko noriu iš kompiuterio,  ir spindintį – nors kol baigsiu rašyti šį tekstą, jis jau nebespindės… Turiu milijardus planų rašyti ir skaityti, bet kol kas visi planai yra užstrigę pradinėje stadijoje – juos reikia pradėti vykdyti

Pirma problema ta, kad, gyvendama be kompiuterio, pamiršau, kas jis per paukštis – dabar esu pasimetusi ir neapsisprendžiu, ko griebtis.

Antra problema – dabar esu labai lengvai išblaškoma. Noriu skaityt – skaitau, noriu painternetauti ieškodama kokio nors niekniekio – taip ir darau, noriu muzikos, filmų, žaidimų…

Trečia problema – kaip kas nors galėtų man pasakyti, – yra ta, kad gal per rimtai vertinu visą šitą rašymo dalyką. Antra vertus, rašymas – vienintelė mano ilgalaikė manija. Savo manijas stengiuosi vertinti rimtai.

Bet rašyti, regis, norėjau ne apie tai.

Kol neturėjau kompiuterio, daug skaičiau – tai matyti iš mano skaitytų knygų sąrašų. Štai čia iškyla dar viena problema – skaityti knygą ir skaityti, tarkim, tinklaraščio įrašą yra du velniškai skirtingi dalykai. Nekalbu apie besiskiriančias technologijas – apie jas pastaruoju metu kalbama labai daug (aš pati būčiau už e-skaitytuvus, nes man svarbiau yra ne tai, ką laikau rankose skaitydama, o kad apskritai skaitau. Be to, dažnai mieliau skaitau angliškai. Pirma, pasirinkimas yra milžiniškas, antra, nepasitikiu lietuviškais vertimais – yra ir tikrai gerų, bet žinot, kas sakoma apie šaukštą deguto…)

Kalbu apie patį skaitymo būdą. Knygą – nesvarbu, popierinę ar elektroninę, – skaitau nusiteikusi ilgam, nuosekliam, maloniam tekstui, nusiteikusi, kad atskiri teksto fragmentai siesis tarpusavyje ir ilgainiui perprasiu pasaulį – kad ir tą netikrą. Tinklaraštį – ar apskritai bet ką internete – skaitau visai kitaip. Tekstas turi būti trumpas, greitai perskaitomas, tikslus ir tikslingas – nebent pageidauju paskaitos. Kad kuo greičiau galėčiau keliauti prie kitų tekstų. Kad patirčiau false sense of accomplishment – juk šiandien tiek daug perskaičiau, pamačiau, išgirdau… Bet ne sužinojau – mat dažnai tai, ką tokiu greituoju būdu perskaitau, pamatau, išgirstu, kaip mat ir pamirštu. Dėl to man sunku teigiamai įvertinti knygą, kuri griebiasi tokio greito, besikeičiančio kas pusę puslapio, pasakojimo – vien tik dėl šito prisimenu kažkada skaitytą Aleksandrijos biblioteką. Suprantu tokią rašymo taktiką – ten juk trileris, gaudynės per pusę pasaulio, pykšt-pokšt-big-bada-boom-duok-duok-duok-į-snukį, bet ji labiau tinka holivudinei kinematografijai.

Esu savim gan patenkinta – šitą tekstą parašiau be ranka rašyto juodraščio (o juk šitai daryti aš praktiškai neįgali), bet kol kas niekas nesisieja su tema. Rašant sunkiausia pradėti. Planavau rašyti, kad, neturėdama savo kompiuterio, čia lankydavausi retai, tik pasižiūrėti, ką interneto platybėse veikia kiti, šiaip jau labai abstraktūs žmonės, kad tinklaraščiavimas – vienas iš tų, hopefully, laikinai užstrigusių planų; taigi vietoj šio įrašo turėtų būti kažkas konceptualaus, breathtaking and absolutely awesome, kažkas labai gerai išmąstyto ir parašyto dar geriau. Kad, lygiai kaip ir skaitymas, rašymas ranka ir kompiuteriu man yra labai skirtingi dalykai ir skirtingos patirtys – būtent dėl to sunku rašyti ne ranka ir be panosėje besivoliojančio juodraštinio varianto. Sunku dar ir dėl to, kad rašydama ranka aš rašau tai, kas man asocijuojasi būtent su spausdintos knygos tekstu; kai rašau kompiuteriu, rašymo centrai mano smegenyse užanka, sakiniai trumpėja, dažnėja taškai, mažėja kabliataškių ir skliaustelių, tekstas lėkštėja dar neatsiradęs monitoriuje…

***

Pradėjau. Pamečiau mintį, bet ne kabliataškius ir skliaustelius. Temos gal neišlaikiau, bet iš akių dar nepamečiau. Be to, vienas iš kompiuterinio rašymo privalumų yra mažos vietinės savižudybės, laikinos amnezijos, beskausmės afazijos – kaip ir galimybė nuolat sugrįžti tam, kad pakeistum, papildytum ir perrašytum.

Alis Balbierius. Knygų elegija

KNYGŲ ELEGIJA

Aš atversiu knygas ir klausysiu, ką šnara
man puslapių jūros,
tarsi vėjas lapus aš skaitysiu užmigusių žemėj
mintis.
Kai užges vakarai, aplankys tyras sapnas
iš knygų,
palytės mano veidą į dulkes prieš tūkstantį
metų pavirtus ranka.

Iškeliausiu aš sapno planetom į kraštą laukinį,
kur stebuklai tvaskėdami noksta ant medžių
ir driekiasi lygumos žaliosios link ateities.
Kur prasideda mūsų gyvenimai ir grumiasi
džiaugsmas prieš mirtį,
kur pergalės nieks nepatyrė ir kur nugalėtų
nėra.

Tarsi medis rūke laiko jūroj ištirpsiu ir plauksiu
finikiečių laivais per Viduržemio jūrą,
iš amforų dievišką vyną aš gersiu.
Būsiu viskuo, kuo tik panorėsiu – gyvensiu
visuose laikuose ir iš puslapių jūros
negrįšiu namo.

Taip kartojau, linguodamas sapno mėnulį
lyg monetą romėno, nugrimzdusią jūros smėly.
Laukė knygos manęs, kaip kad laukia namai
arba moterys,
Kaip mėnulio kas vakarą laukia jazmino šaka.

Permainos, Arba: nemėgstu kraustytis

Šiandien mano darbas kraustosi – šią savaitę vyko kabineto turto dalybos, atsisveikindami kilnojom putojančio skysčio pripiltas stiklines, burnojom dėl permainų ir guodėmės tuo, kad gal viskas į gera. Pats pirmas dalykas, kurį darėm atėjusios į darbą – persodinom dovanų gautą gėlę. Perkraustymo proga darbe visada gaunam kokią nors gėlę – ši jau trečia. Ech, kiek dalykų buvo prisiminta per šias dienas apie šlovingą ir nelabai projekto praeitį… Dabar sėdžiu dar senojoje darbo vietoje – stalas tuščias, stalčiai tušti, teturiu tik keletą šiandienai reikalingų daiktų ir visiškai nenoriu dirbti.

Dėl ko nemėgstu kraustytis? Nes mane siutina po persikraustymo kurį laiką vyraujantis chaosas. Kol išsikraustysim keturiolika bananinių dėžių, prifarširuotų aplankų, popierių ir dar bele ko, praeis nemažai laiko ir skubiai reikės dalykų, kurie bus nugrūsti dievaivelniai žino kur.

Dar nemėgstu – konkrečiai šio persikraustymo – dėl to, kad tenka palikti didelį kabinetą pastate greta Laisvės alėjos. Nebesivalkiosim per pietus po knygynus ir batynus. Ir apskritai daugybę priežasčių galima prisigalvoti – bet šios dvi yr pagrindinės. Ir dejuoti lengva – ale neįdomu.

Pajiezyja

Kartais Lietuvos kultūrinę spaudą pavojinga skaityti – o tai netyčia imsi ir aptiksi poeto, kurio pavardę girdėjai vieną kartą ir kaip mat pamiršai, feisbuką Kadangi feisbukui jaučiu antipatiją ir esu hipochondriškai alergiška, greitai greitai iš ten nešdinausi – kol nebuvau apdovanota nuoroda į minėtojo poeto šedevrus.

Paskaičiusi jaučiuosi pagerbta kaip moteris, pasiryžusi plasnoti idealų sparnais ir kumščiuoti gyvenimo sunkumams žemiau juostos, ir apskritai geresnės nuotaikos nei buvau prieš pradėdama skaityti. Rimtai nusiteikt po šito neišeina.

Rimtai.

Diskursai

Šiek tiek for the fun of it, šiek tiek įkvėpta DLKŽ vartymo, šiek tiek bandydama kai ką sau įrodyti, verčiau Updike’ą. Po bandymo įsirašyti jo stiliumi ir išlikti lietuviakalbe prieš miegą paėmiau paskaitinėt Rubavičių. Keista jausena: po pastangų būti nuoseklia, aiškia, suprantama atsidurti verlibro ir palaidos, sutrūkinėjusios, fragmentiškos minties ir kaitaus žodžio pasaulyje.