Kas belieka, kai lieka tik tuščio lapo baimė?
Rašyti.
* * *
Vieną gražią dieną, vakarą ar naktį, bet ne per seniausiai, skaičiau straipsnius tema How to start a novel. Čia greičiausiai turėčiau pasiaiškinti – rašymas yra mano vienintelė pastovi idee fix (dažniausiai rašymas vardan rašymo – nes neužbaigiau nieko, ką pradėjau, ir neturiu jokių intencijų kada nors parašyti the next great american novel – ar lithuanian for that matter), raštas – mano vienintelis identifikuot(in)as prietaras, literatūra – mano vienintelė metakalba. Pastaruoju metu netgi stengiuosi iš naujo imti skaityti kaip žmogus, kurio sąmonės neslegia teorijų Puntukas – nors teorijomis vis dar beprotiškai žaviuosi, kad ir profaniškai. Taigi apie rašymą.
Iš jau man pačiai sunkiai besuskaičiuojamų nuplagijuotų, ekstrapoliuotų ir – behold – mano pačios sugalvotų pasaulių per nemažai metų liko du gyvybingiausi. Vienas – labiau science fiction, kitas – labiau fantasy prigimties, nors iš principo jie gana panašūs. Kartais netgi bandau apie juos ką nors rašyti, ne tik svaičioti prieš miegą.
Taigi pirmiausiai Holly Lisle man pasakė: kad galėčiau pradėti, turiu žinoti, kuo, kur ir kaip baigsiu. O tam reikia keleto dalykų: pažinoti savo sukurtą pasaulį, pažinoti savo veikėjus, išmanyti konflikto niuansus, pasirinkti temą, žanrą ir balsą, kuriuo pasakosiu. Ir, žinoma, žinoti, ko tikiesi ir ko turėtum tikėtis.
Problemos prasideda jau nuo paties pirmojo punkto – pažinti savo sukurtą pasaulį. Tai pernelyg smagus procesas. Man kur kas įdomiau svarstyti, kaip atsirado miestas mano fantasy ar kaip susiformavo imperija science fiction pasauliuose, kas nutiko mano herojams prieš 20-30 metų, nei tai, kas prieš juos rezgama dabar (ir ne taip jau svarbu, kad jų praeitis ir dabartis yra labai tiesiogiai susijusios ir lemiamos tų pačių žmonių ir veiksnių). Taigi problema pereina ir į antrąjį punktą – veikėjų pažinimą. Tol, kol mano mintys sukasi apie herojės / -aus praeitį ir įvairiausius what-if’us bei kas-kur-kada-ką-kodėl, aš ir vėl nieko negalvoju apie jų dabartį. Nors rašyti tarsi turėčiau būtent apie dabartį.
Turiu teoriją - mano pasaulio architektonika dar nėra nusistovėjusi, pasaulis dar pernelyg judrus, jo istorija dar neparašyta – lygiai kaip ir mano herojų. Kai jau kada nors išlipsiu iš world- ir char- building’o fazių, turėtų būti nežmoniškai smagu imtis trečiojo punkto – konflikto.
Ir nereikia man sakyti, kad šie dalykai yra neatsiejami, ir kad formuojasi jie tik kartu, ir tiesiogiai veikia vienas kitą. Žinau. Sąrašai juk tam ir daromi, kad pasaulis atrodytų paprastesnis, ne toks baugus – padaryk a, tada galėsi daryti b, o jau c – tai piece of cake.
O tada jau prasideda daugmaž techniniai dalykai – vyksmo požiūriu pradžia turėtų būti minimaliai nutolusi nuo pabaigos, nuo pat pradžių veikėjai turėtų patirti stresą ir nuo vilko bėgti pas mešką ir nuolatos pergalvoti, kas pastatyta ant kortos. Easy.
Dabar sėdžiu dar senojoje darbo vietoje – stalas tuščias, stalčiai tušti, teturiu tik keletą šiandienai reikalingų daiktų ir visiškai nenoriu dirbti.