Silmariljonas ir Test Drive Unlimited, Rožės vardas ir kana, Eagleton’as ir eksperimentai su avižiniais sausainiais.
Nuo Silmariljono kaifuoju, nors begalė vardų kartais ima ne žavėti, o erzinti.
TDU galėčiau važiuot ir važiuot, kol akys ant kaktos neimtų lipti - bet kai troleibuse pradedi galvoti, kad žmonės, po galais, važiuoja kartais panašiai kaip labiausiai besidraskantys ir aršiausiai bemirksintys veikėjai, ima darytis baisu. Antra vertus, daug ką kompensuoja galimybė palakstyti su kokiu nors Koeniggseggu ar Ferrari 
Rožės vardas paskanina pusryčius ir padeda pamiršti vieną iš kraupiausių kasdienybės patirčių – išlipimą iš lovos.
Žiūrint kokį anime taip smagu, kai imi ir atpažįsti ne tik išgirstą žodį, bet karts nuo karto ir retai pasitaikančius rašmenis Ir miesto transportu ne taip nuobodu naudotis, kai gali skiemenuoti įvairiausius ha hi fu he ho ir pirštu rašyti ant tik man matomos lentos
Eagleton’as primena, kaip linksminasi filologai ir koks nepaaiškinamas blogis yra fenomenologija. Ir kaip man dabar keista pagalvojus, jog kažkada ją gan porimčiai vertinau, gal netgi potencialiai sau tinkančia pasaulėžiūra / -jauta laikiau :S Vakar nusprendžiau, kad tarp “tada” ir “dabar” išgyvenau rimtą asmenybės / tapatybės krizę, kuri “tarp” kažkodėl liko nepastebėta, bet pėdsaką paliko tokį kaip ledyno šliūžė
O avižiniai sausainiai – tiesiog senos obsesijos likučiai Niam.
