Permainos, Arba: nemėgstu kraustytis

Šiandien mano darbas kraustosi – šią savaitę vyko kabineto turto dalybos, atsisveikindami kilnojom putojančio skysčio pripiltas stiklines, burnojom dėl permainų ir guodėmės tuo, kad gal viskas į gera. Pats pirmas dalykas, kurį darėm atėjusios į darbą – persodinom dovanų gautą gėlę. Perkraustymo proga darbe visada gaunam kokią nors gėlę – ši jau trečia. Ech, kiek dalykų buvo prisiminta per šias dienas apie šlovingą ir nelabai projekto praeitį… Dabar sėdžiu dar senojoje darbo vietoje – stalas tuščias, stalčiai tušti, teturiu tik keletą šiandienai reikalingų daiktų ir visiškai nenoriu dirbti.

Dėl ko nemėgstu kraustytis? Nes mane siutina po persikraustymo kurį laiką vyraujantis chaosas. Kol išsikraustysim keturiolika bananinių dėžių, prifarširuotų aplankų, popierių ir dar bele ko, praeis nemažai laiko ir skubiai reikės dalykų, kurie bus nugrūsti dievaivelniai žino kur.

Dar nemėgstu – konkrečiai šio persikraustymo – dėl to, kad tenka palikti didelį kabinetą pastate greta Laisvės alėjos. Nebesivalkiosim per pietus po knygynus ir batynus. Ir apskritai daugybę priežasčių galima prisigalvoti – bet šios dvi yr pagrindinės. Ir dejuoti lengva – ale neįdomu.

Pajiezyja

Kartais Lietuvos kultūrinę spaudą pavojinga skaityti – o tai netyčia imsi ir aptiksi poeto, kurio pavardę girdėjai vieną kartą ir kaip mat pamiršai, feisbuką Kadangi feisbukui jaučiu antipatiją ir esu hipochondriškai alergiška, greitai greitai iš ten nešdinausi – kol nebuvau apdovanota nuoroda į minėtojo poeto šedevrus.

Paskaičiusi jaučiuosi pagerbta kaip moteris, pasiryžusi plasnoti idealų sparnais ir kumščiuoti gyvenimo sunkumams žemiau juostos, ir apskritai geresnės nuotaikos nei buvau prieš pradėdama skaityti. Rimtai nusiteikt po šito neišeina.

Rimtai.

Diskursai

Šiek tiek for the fun of it, šiek tiek įkvėpta DLKŽ vartymo, šiek tiek bandydama kai ką sau įrodyti, verčiau Updike’ą. Po bandymo įsirašyti jo stiliumi ir išlikti lietuviakalbe prieš miegą paėmiau paskaitinėt Rubavičių. Keista jausena: po pastangų būti nuoseklia, aiškia, suprantama atsidurti verlibro ir palaidos, sutrūkinėjusios, fragmentiškos minties ir kaitaus žodžio pasaulyje.

Orphan

Jei manysime, kad savaitgalis prasideda penktadienį, o ne ketvirtadienį, kaip viena kolegė kas savaitę bando įtikinti kitą kolegą, tai maniškis prasidėjo filmu Orphan.

Tikėjausi kažko antgamtiško, mistiško :), bet ne baisaus, nes, po teisybei, iki šiol taip ir neteko matyti tikrai baisaus filmo. Ir gerai, kad nesitikėjau, mat tai, kas žadama anonsuose (“Šokiruojantis ir intriguojantis psichologinis trileris, kurio pabaiga nenuspėjama ir supainiota”) ir tėra tik pažadai. Nesakysiu, kad visus filme sudėliotus taškučius sujungiau anksčiau, nei tai už mane padarė pats filmas – iki ausų apsimeluočiau Įspūdžiams susigulėjus, prisiminiau, kad ir skaityti kažką panašaus jau yra tekę – nors į siaubiaką tatai nei kiek nepretendavo, mat rašyta buvo Asprin’o ; ir filmo tarsi iškraipytas pasaulis tapo toks pat, kaip anksčiau – Holivudo mamos visada teisios, Holivude policija visada pavėluoja, bet kokios lyties Holivudo herojai iš prigimties yra nenušaunami, nenuskandinami, nenuduriami ir apskritai nemirtingi, ir tik suaugę gali būti bepročiai.

Bene labiausiai sunervinęs dalykas – neskaitant nemirtingumo – buvo nuolatinės pretenzijos atrodyti kaip mistiniam trileriui. Kamera nuolat stengiasi užfiksuoti besislapstantį stebėtoją ar įteigti, kad jis apskritai yra. Tai greitai nusibosta ir kaip baisiausią filmo sceną prisimenu tą, kai prieglaudoje, daddy John’ui beklaidžiojant koridoriais, jam už nugaros prabėga kelios spygaujančios mergaitės…

Beje, mergaitė, vaidinusi Esther, man visai patiko Jai tik vienuolika, bet psichopatė iš jos išėjo nuostabi Ją stebint, darosi beveik nesvarbu, kad labai daug dalykų iš Esther praeities filme liko neparodyti, ir žiūrovams palikta laisvė prisigalvoti ko tik nori. Kuo jie mus laiko, genijais?..