Jei manysime, kad savaitgalis prasideda penktadienį, o ne ketvirtadienį, kaip viena kolegė kas savaitę bando įtikinti kitą kolegą, tai maniškis prasidėjo filmu Orphan.
Tikėjausi kažko antgamtiško, mistiško :), bet ne baisaus, nes, po teisybei, iki šiol taip ir neteko matyti tikrai baisaus filmo. Ir gerai, kad nesitikėjau, mat tai, kas žadama anonsuose (“Šokiruojantis ir intriguojantis psichologinis trileris, kurio pabaiga nenuspėjama ir supainiota”) ir tėra tik pažadai. Nesakysiu, kad visus filme sudėliotus taškučius sujungiau anksčiau, nei tai už mane padarė pats filmas – iki ausų apsimeluočiau 
Įspūdžiams susigulėjus, prisiminiau, kad ir skaityti kažką panašaus jau yra tekę – nors į siaubiaką tatai nei kiek nepretendavo, mat rašyta buvo Asprin’o ; ir filmo tarsi iškraipytas pasaulis tapo toks pat, kaip anksčiau – Holivudo mamos visada teisios, Holivude policija visada pavėluoja, bet kokios lyties Holivudo herojai iš prigimties yra nenušaunami, nenuskandinami, nenuduriami ir apskritai nemirtingi, ir tik suaugę gali būti bepročiai.
Bene labiausiai sunervinęs dalykas – neskaitant nemirtingumo – buvo nuolatinės pretenzijos atrodyti kaip mistiniam trileriui. Kamera nuolat stengiasi užfiksuoti besislapstantį stebėtoją ar įteigti, kad jis apskritai yra. Tai greitai nusibosta ir kaip baisiausią filmo sceną prisimenu tą, kai prieglaudoje, daddy John’ui beklaidžiojant koridoriais, jam už nugaros prabėga kelios spygaujančios mergaitės…
Beje, mergaitė, vaidinusi Esther, man visai patiko Jai tik vienuolika, bet psichopatė iš jos išėjo nuostabi Ją stebint, darosi beveik nesvarbu, kad labai daug dalykų iš Esther praeities filme liko neparodyti, ir žiūrovams palikta laisvė prisigalvoti ko tik nori. Kuo jie mus laiko, genijais?..
