Šiandien mano darbas kraustosi – šią savaitę vyko kabineto turto dalybos, atsisveikindami kilnojom putojančio skysčio pripiltas stiklines, burnojom dėl permainų ir guodėmės tuo, kad gal viskas į gera. Pats pirmas dalykas, kurį darėm atėjusios į darbą – persodinom dovanų gautą gėlę. Perkraustymo proga darbe visada gaunam kokią nors gėlę – ši jau trečia. Ech, kiek dalykų buvo prisiminta per šias dienas apie šlovingą ir nelabai projekto praeitį… 
Dabar sėdžiu dar senojoje darbo vietoje – stalas tuščias, stalčiai tušti, teturiu tik keletą šiandienai reikalingų daiktų ir visiškai nenoriu dirbti.
Dėl ko nemėgstu kraustytis? Nes mane siutina po persikraustymo kurį laiką vyraujantis chaosas. Kol išsikraustysim keturiolika bananinių dėžių, prifarširuotų aplankų, popierių ir dar bele ko, praeis nemažai laiko ir skubiai reikės dalykų, kurie bus nugrūsti dievaivelniai žino kur.
Dar nemėgstu – konkrečiai šio persikraustymo – dėl to, kad tenka palikti didelį kabinetą pastate greta Laisvės alėjos. Nebesivalkiosim per pietus po knygynus ir batynus. Ir apskritai daugybę priežasčių galima prisigalvoti – bet šios dvi yr pagrindinės. Ir dejuoti lengva – ale neįdomu.
