Rašant sunkiausia pradėti

Kurį laiką – ilgą laiką – gyvenau be kompiuterio. Jau keletą dienų turiu naują, turintį jau beveik viską, ko noriu iš kompiuterio,  ir spindintį – nors kol baigsiu rašyti šį tekstą, jis jau nebespindės… Turiu milijardus planų rašyti ir skaityti, bet kol kas visi planai yra užstrigę pradinėje stadijoje – juos reikia pradėti vykdyti

Pirma problema ta, kad, gyvendama be kompiuterio, pamiršau, kas jis per paukštis – dabar esu pasimetusi ir neapsisprendžiu, ko griebtis.

Antra problema – dabar esu labai lengvai išblaškoma. Noriu skaityt – skaitau, noriu painternetauti ieškodama kokio nors niekniekio – taip ir darau, noriu muzikos, filmų, žaidimų…

Trečia problema – kaip kas nors galėtų man pasakyti, – yra ta, kad gal per rimtai vertinu visą šitą rašymo dalyką. Antra vertus, rašymas – vienintelė mano ilgalaikė manija. Savo manijas stengiuosi vertinti rimtai.

Bet rašyti, regis, norėjau ne apie tai.

Kol neturėjau kompiuterio, daug skaičiau – tai matyti iš mano skaitytų knygų sąrašų. Štai čia iškyla dar viena problema – skaityti knygą ir skaityti, tarkim, tinklaraščio įrašą yra du velniškai skirtingi dalykai. Nekalbu apie besiskiriančias technologijas – apie jas pastaruoju metu kalbama labai daug (aš pati būčiau už e-skaitytuvus, nes man svarbiau yra ne tai, ką laikau rankose skaitydama, o kad apskritai skaitau. Be to, dažnai mieliau skaitau angliškai. Pirma, pasirinkimas yra milžiniškas, antra, nepasitikiu lietuviškais vertimais – yra ir tikrai gerų, bet žinot, kas sakoma apie šaukštą deguto…)

Kalbu apie patį skaitymo būdą. Knygą – nesvarbu, popierinę ar elektroninę, – skaitau nusiteikusi ilgam, nuosekliam, maloniam tekstui, nusiteikusi, kad atskiri teksto fragmentai siesis tarpusavyje ir ilgainiui perprasiu pasaulį – kad ir tą netikrą. Tinklaraštį – ar apskritai bet ką internete – skaitau visai kitaip. Tekstas turi būti trumpas, greitai perskaitomas, tikslus ir tikslingas – nebent pageidauju paskaitos. Kad kuo greičiau galėčiau keliauti prie kitų tekstų. Kad patirčiau false sense of accomplishment – juk šiandien tiek daug perskaičiau, pamačiau, išgirdau… Bet ne sužinojau – mat dažnai tai, ką tokiu greituoju būdu perskaitau, pamatau, išgirstu, kaip mat ir pamirštu. Dėl to man sunku teigiamai įvertinti knygą, kuri griebiasi tokio greito, besikeičiančio kas pusę puslapio, pasakojimo – vien tik dėl šito prisimenu kažkada skaitytą Aleksandrijos biblioteką. Suprantu tokią rašymo taktiką – ten juk trileris, gaudynės per pusę pasaulio, pykšt-pokšt-big-bada-boom-duok-duok-duok-į-snukį, bet ji labiau tinka holivudinei kinematografijai.

Esu savim gan patenkinta – šitą tekstą parašiau be ranka rašyto juodraščio (o juk šitai daryti aš praktiškai neįgali), bet kol kas niekas nesisieja su tema. Rašant sunkiausia pradėti. Planavau rašyti, kad, neturėdama savo kompiuterio, čia lankydavausi retai, tik pasižiūrėti, ką interneto platybėse veikia kiti, šiaip jau labai abstraktūs žmonės, kad tinklaraščiavimas – vienas iš tų, hopefully, laikinai užstrigusių planų; taigi vietoj šio įrašo turėtų būti kažkas konceptualaus, breathtaking and absolutely awesome, kažkas labai gerai išmąstyto ir parašyto dar geriau. Kad, lygiai kaip ir skaitymas, rašymas ranka ir kompiuteriu man yra labai skirtingi dalykai ir skirtingos patirtys – būtent dėl to sunku rašyti ne ranka ir be panosėje besivoliojančio juodraštinio varianto. Sunku dar ir dėl to, kad rašydama ranka aš rašau tai, kas man asocijuojasi būtent su spausdintos knygos tekstu; kai rašau kompiuteriu, rašymo centrai mano smegenyse užanka, sakiniai trumpėja, dažnėja taškai, mažėja kabliataškių ir skliaustelių, tekstas lėkštėja dar neatsiradęs monitoriuje…

***

Pradėjau. Pamečiau mintį, bet ne kabliataškius ir skliaustelius. Temos gal neišlaikiau, bet iš akių dar nepamečiau. Be to, vienas iš kompiuterinio rašymo privalumų yra mažos vietinės savižudybės, laikinos amnezijos, beskausmės afazijos – kaip ir galimybė nuolat sugrįžti tam, kad pakeistum, papildytum ir perrašytum.