***

Keliuosi į tinklaraštį, susietą su mano ankstesniu nick’u – saulegriza.wordpress.com. Pasiilgau jo

Apie knygas

Nuėjau į knygyną, pavarvinau seilę prie “Chazarų žodyno”, prie naujos Radvilavičiūtės knygos, bet nusipirkau Laimos Vincės “Rašyti gali kiekvienas”. Skaitau. Gera ant širdies

Nuo ko pradėti rašant knygą?

Sulaukiau atklydėlių, besidominčių klausimu nuo ko pradėti rašant knygą? Mano įrašas, tiesą sakant, tikrai nebuvo tinkamas atsakymas… Nepatingėjau pati pasidomėti, ką tuo klausimu turi pasakyti lietuviškas internetas. Apgailėtinai, apgailėtinai mažai. Mano ne į temą įrašas buvo antras.

Nusprendžiau pabandyti atsakyti. Man pačiai kiek įdomesnis klausimas, kaip rašyti, bet… Ką gali žinot, gal kam nors bus įdomu.

***

Kadangi mano dabartinis projektas mano smegeninėje plaukioja jau nebe pirmi metai, tikrai neatseksiu, nuo ko pradėjau pati, nes, deja, paraliteratūra anais laikais nesidomėjau. Galiu tik spėlioti. Galiu tik bandyti prisiminti, kodėl apskritai norėjau pradėti rašyti, tapti rašytoja, būti rašytoja. Prieš tai, be abejo, buvo tradicinės vaikiškos svajonės, nulemtos vaikiškų interesų, žaidimų, po truputį betampančios prieinamesne pop-kultūros… Žaidžiau popierinėmis lėlėmis, kaip išprotėjusi piešiau joms drabužius – norėjau būti dizainere; paskatinta draugės domėjausi lietuvišku popsu (t. y. klausydavausi pop dainų dešimtuko berods šeštadienio vakarais per Lietuvos radiją – Latvijos pasienyje daugiau nelabai ką traukė ) ir šiek tiek dainavau mokyklos chore – norėjau būti dainininke; bet visais laikais buvau pamišusi dėl knygų, dėl pasakų, dėl tekstų. Suskaitytos buvo visos pasakų knygos ir dauguma ne pasakų. Rašiau dienoraščius. Seniausi, kuriuos turiu, yra iš penktos klasės – bet jie nebuvo patys pirmieji. Pirmo sąsiuvinio iš pradinių klasių, atrodo, jau nebeturiu. Dienoraščio nelaikiau kūryba – galų gale ten tik verkšlenau, koks neteisingas pasaulis, kokie bjaurūs klasiokai, tėvai, brolis, sesuo. Privalomas etapas, methinks. Dėl to, kad dienoraštis nebuvo kūryba, apie dvyliktuosius gyvenimo metus pradėjau rašyti pirmąją knygą. Jos irgi nebeturiu, bet prisimenu, kad tai buvo labai fanfictioniškos rašliavos, inspiruotos kažkokio lenkiško (?) serialo vaikams. Knygos nebaigiau, nes berods pabudo mano sąmoningumas ir pradėjau manyti, kad kažkieno kito idėjų kopijavimas yra neįdomu ir banalu, ir way beneath me.

Apie savo rašymo istoriją galėčiau rašyti dar nemažai, bet pasitaupysiu , nes tai mažai kuo susiję su mane šiandien dominančiu klausimu – nuo ko pradėti? Kad norėtum pradėti, pirmiausia, be abejo, turi žavėtis knygomis – ne tiek kaip fiziniais objektais ar priemone pamiršti problemas, pailsėti, sužinoti; turėtum žavėtis žodžių ir žodžiais sukurtais pasauliais, kuriuose viskas nauja, nežinoma, viskas stulbina ir nenori tavęs paleisti, kur netgi pažįstamas daiktas yra absoliučiai kitoks. Žodžiais sukuriamas kitoniškumas, pati galimybė tai daryti, suvokimas, kad aš irgi taip galiu, kad pati galiu iš 32 raidžių sukurti pasaką, tekstą, knygą, pasaulį – štai kas, manau, paskatino mane pradėti rašyti savo istorijas, kurti savo pasaulius, štai priežastis, dėl kurios iki šiol ir visados mano mėgstamiausi žanrai yra mokslinė ir magiškoji fantastikos. Per nemažai bandymo rašyti metų buvo nemažai pasaulių – bet jei tik pabandydavau rašyti apie šį, mums visiems bendrą pasaulį, kaipmat įklimpdavau. Apie šį pasaulį rašyti nemoku. Ir nenoriu.

Tačiau tam, kad iškiltų pats klausimas – nuo ko pradėti?.. – jau turėtum būti išgyvenęs šią stadiją. Po jos prasideda linksmybės.

Nors ne, dar ne visai. Dar pravartu būtų mokėti taisyklingai rašyti, taisyklingai dėlioti kablelius, taškus ir šauktukus, jausti žodžių prasmių ir vartosenų normas ir ribas. Geriausia šito mokytis ne iš vadovėlių ar žodynų – nors jie irgi praverčia, – o skaitant lietuvių rašytojų parašytą prozą, bet ne tai, ką galėtume pavadinti šiuolaikine literatūra. Šiuolaikinę literatūrą geriau skaityti tada, kai jau jauti minėtąsias normas ir ribas, ir kai gali daugmaž argumentuotai spėti, kodėl jos yra peržengiamos.

Kodėl reikia skaityt ir mokytis? Nes visos tos raidės ir taškaišauktukaikableliai iš principo yra tas pats, kas varžtai, atsuktuvai, replės, plaktukai – tai yra įrankiai. Tik po susipažinimo su įrankiais ateina laikas stilistikai ir retorikai.

Ir dar reikia nusiteikti ilgam, dažnai skausmingam procesui – ypač skauda kaktą po daužymo į sieną / stalą / klaviatūrą. Apsirūpinti kantrybe. Pasiruošti braukyti ir perrašinėti.

Tada jau galima pasiimti popieriaus lapą ar atsidaryti naują Word dukomentą ir išsaugoti išdidžiu pavadinimu mano genialus kūrinys.

And let the joy commence!

***

Kai parašiau šitai ir susiruošiau paskelbti, supratau, kad, pirma, visą tekstą parašiau nusiteikusi rašyti apie mokslinės / magiškosios fantastikos rašymą, silly me; antra, parašiau nusiteikusi labai lietuviškai. Let me explain, kaip sako Top Gear vedėjai.

Pirmąjį mano nusiteikimą lengva apeiti ar paversti kalbėjimu apskritai apie rašymą. Antrasis yra problematiškas.

Čia, sakydama lietuviškai, turiu omeny patosišką, iki šleikštulio saldų sentimentalumą ir iš dvasios aukštumų į paprastus mirtinguosius besikreipiantį genijų. Jam svarbu: menas didis, tyras ir skaistus (V. Mykolaitis-Putinas), visuomenei tarnaujantis menas, auklėjantis žmonių dvasią, žadinantis patriotizmą, pamaldumą ir kitokius gerus jausmus (A. Jakštas), neapimantis tų žodžio kūrinių, kurie žiūri pelno, naudos, praktiškumo, mokslo, pažangos (Maironis), menas, tarnaujantis aukštajai pasaulio prasmei (Vydūnas). Remiuosi J. Jasaičio sudarytu rinkiniu Lietuvių rašytojai apie kūrybą (bene vienintelis šios knygos pėdsakas internete yra čia). Taip, citatos / parafrazės yra tendencingos; taip, jos bekontekstės; taip, aš kol kas perskaičiau tik penktadalį knygos, ir kol kas susidariau garsiai neskelbtiną nuomonę apie lietuvių meninės kūrybos filosofiją – bet tikiuosi, kad padėtis pagerės; ne, aš nenoriu sumenkinti tų žmonių nuopelnų ir išminties.

Viskas labai paprasta – XXI amžiuje XX amžiaus pradžios aukštos materijos atrodo gan juokingai. Tenka dažnai vartyti akis dangop žemop.

***

Bene geriausia, ką yra tekę skaityti apie kūrinio atsiradimą, apie kūrimo proceso techninę pusę, yra U. Eco Postinė Rožės vardui. Trumpai: pirma turi būti mintis. Po jos prasideda pasaulio kūrimas. Tik sukūrus pasaulį, identifikavus jame galiojančias taisykles, suradus vietą minėtajai minčiai, pajuda ir veiksmas, atsiranda pasakotojas ir veikėjai, stilius, pasakojimo ritmas ir vyksmas, forma, intriga ir rašymo / skaitymo malonumas.

***

Galima, žinoma, ir kitaip – jau išties techniškai. Tačiau tai – jau kitam kartui.

Gintaras Grajauskas. [atversta kur pakliūva knyga yra raktas ramybei]

Žemyn, žemyn, mano angele.
T.W.

atversta kur pakliūva knyga yra raktas ramybei –
vienintelis būdas neskirti rudens nuo pavasario,
tarti žodžius: palengva, skanaujant raides
tarsi vyną: nuo pjūties lig pjūties mano laikas

nuostaba vaiko delne, akmenėlis, sustabdantis vėją,
jei po liežuviu jį laikysi, visa tai paprasta,
kaip po lietaus pavirsti žuvim ar dideliu vėžliu
senam fontane. Minkštas, grebluojantis balsas

diktuoja vardus, kurių gali prireikti pabudus,
suvirpčioja vokas. Žemyn, mano angele.
Vėjas nutyla ir slepiasi lapų krūvoj,
knyga, parišta po kaklu, yra raktas.