Žemyn, žemyn, mano angele.
T.W.
atversta kur pakliūva knyga yra raktas ramybei –
vienintelis būdas neskirti rudens nuo pavasario,
tarti žodžius: palengva, skanaujant raides
tarsi vyną: nuo pjūties lig pjūties mano laikas
nuostaba vaiko delne, akmenėlis, sustabdantis vėją,
jei po liežuviu jį laikysi, visa tai paprasta,
kaip po lietaus pavirsti žuvim ar dideliu vėžliu
senam fontane. Minkštas, grebluojantis balsas
diktuoja vardus, kurių gali prireikti pabudus,
suvirpčioja vokas. Žemyn, mano angele.
Vėjas nutyla ir slepiasi lapų krūvoj,
knyga, parišta po kaklu, yra raktas.
