Šakar makar

Silmariljonas ir Test Drive Unlimited, Rožės vardas ir kana, Eagleton’as ir eksperimentai su avižiniais sausainiais.

Nuo Silmariljono kaifuoju, nors begalė vardų kartais ima ne žavėti, o erzinti.

TDU galėčiau važiuot ir važiuot, kol akys ant kaktos neimtų lipti - bet kai troleibuse pradedi galvoti, kad žmonės, po galais, važiuoja kartais panašiai kaip labiausiai besidraskantys ir aršiausiai bemirksintys veikėjai, ima darytis baisu. Antra vertus, daug ką kompensuoja galimybė palakstyti su kokiu nors Koeniggseggu ar Ferrari

Rožės vardas paskanina pusryčius ir padeda pamiršti vieną iš kraupiausių kasdienybės patirčių – išlipimą iš lovos.

Žiūrint kokį anime taip smagu, kai imi ir atpažįsti ne tik išgirstą žodį, bet karts nuo karto ir retai pasitaikančius rašmenis Ir miesto transportu ne taip nuobodu naudotis, kai gali skiemenuoti įvairiausius ha hi fu he ho ir pirštu rašyti ant tik man matomos lentos

Eagleton’as primena, kaip linksminasi filologai ir koks nepaaiškinamas blogis yra fenomenologija. Ir kaip man dabar keista pagalvojus, jog kažkada ją gan porimčiai vertinau, gal netgi potencialiai sau tinkančia pasaulėžiūra / -jauta laikiau :S Vakar nusprendžiau, kad tarp “tada” ir “dabar” išgyvenau rimtą asmenybės / tapatybės krizę, kuri “tarp” kažkodėl liko nepastebėta, bet pėdsaką paliko tokį kaip ledyno šliūžė

O avižiniai sausainiai – tiesiog senos obsesijos likučiai Niam.

Me is an Addict Finding Treasures

Kai išduoda geriausias žmogaus draugas laptopas, supranti, kad esi ne tik life-addicted, food-addicted, sleep-addicted, book-addicted, idee fix-addicted, bet ir computer-addicted. Sugedus kompiuteriui, svarbiausiu klausimu tapo – ką veikti su tuo laiku, kurį praleisdavau prie kompiuterio?

Antra vertus, kai turi laiko, tai ir ką veikt atsiranda – ir atsiranda tiek, kad nežinai, nuo ko pradėti

Skaičiau knygas, bandžiau prisiminti, kaip reikia rašyti, apsitvarkiau rašomąjį stalą ir lentynas, šveičiau vonią, dariausi valgyt, skaičiau lietuvių ir anglų kalbų žodynus, nusilakavau nagus, išsipešiojau antakius, miegojau, dvi dienas darbe žiopsojau į visokiausius dalykus, kuriuos galima daryti iš popieriaus, radau tokių lobių kaip Snape’o ir Legolaso popierinės lėlės, ir vėl skaičiau, ir miegojau, ir apie gyvenimą galvojau, ir socialiniais eksperimentais užsiimti panūdau, ir su penkiamečiu apie kosmosą diskutavau.

Pusė savaitės tepraėjo nuo tada, kai kompiuteris mane garsiai ir piktai išpypypypsino. Laukiu nesulaukiu, kas bus toliau

Kas skaito rašo…

How to Write a Bad Book Review In Twelve Easy Steps:

Iš dvylikos patarimų bene labiausiai mane sužavėjo šis:

1-Make sure the review is all about you.

Focus on any connection you might have to the work, no matter how slight. Discuss where you were when you read it, as well as how you felt, what you were wearing, what Arcade Fire song you were listening to at the time, and which particular mutant subset of “coffee” you were drinking as you skipped to the end and read the last chapter. After all, a book review should not be about the book. It should be about the reviewer.

Vakar duše (sic!) lyg tyčia kontempliavau, kaip man parašyti gerą apžvalgą. Receptą paruošiau, rašyti pradėjau, rašyti nebaigiau, užmigau, sapnavau keistus ir linksmus sapnus apie tai, ko jau seniai nebėra, atsikėliau ir nustojau laikytis recepto. Kas gali atsispirti Google vilionėms ir klausimui How to…? Gal netinku apžvalgoms, gal tinku esė ir tinklaraščiams?

Šiaip ar taip, rašyti apie kažką man visuomet lengviausia, jei pradedu nuo savęs. Pakeliui link galutinio teksto varianto visi aprašyti rašymo kliuviniai pranyksta – pradedant tuo, kaip labai noriu miego, bet ir rašyti noriu, baigiant tuo, kaip sunku atsikratyti galvoje besisukančių prisiskaitytų svetimų žodžių ir kaip neįrioglinti į Froido psichoanalitinį daržą. Visuomet maniau, kad tai common sense – išvalyti parašytą tekstą, atsikratyti šypsenėlių, niekam – net man – nesuprantamų aliuzijų, niekur nevedančių asociacijų grandinių ar pasvarstymų ne į temą. O ką, ne?..

Pamesti keliai

Kaip seniai čia bebuvau… Tinklaraščiai ir darbas definitely nesuderinami, ypač jei darbas panašus į sezoninį

Grįžtu trumpam. Su citata:

I think that one possible definition of our modern culture is that it is one in which nine-tenths of our intellectuals can’t read any poetry. Randall Jarrell

Manau, kad galiu laikyti save intelektualiosios visuomenės dalies dalimi. Deja, lygiai taip pat pakliūnu į paminėtąją nine-tenths dalį. Poezija, ypač pastaruoju metu, tapo kone ne-paskaitomu dalyku, kad ir ką stengčiausi skaityti: lietuvius, užsieniečius, lietuviškai, angliškai, Grajauską ar Debeljaką, Venclovą ar Audeną, Szymborską ar Nėrį. Nelyginu – poetai ir poezija apskritai sunkiai lyginamas reiškinys, ką jau kalbėti apie tai, kaip jie ir ji perskaitomi. Kažkaip liūdna – poezija kuria naujus neišmatuojamus ir neištyrinėtus pasaulius kaip ir fantasy / mokslinė fantastika / belles lettres, tik kelio į juos nerandu. Gal per menkai noriu.

Read to Kill

The difference between reading a story and studying a story is the difference between living the story and killing the story and looking at its guts. (Cory Doktorow, Eastern Standart Tribe)

 

Keletą metų užsiiminėjau tekstų vivisekcija ir skrodimais. Paprastas, neį(si)pareigojantis, malonus  – “normalus” galų gale – skaitymas tapo didžiuliu iššūkiu. Nebemoku tiesiog skaityti – rankose atsidūrus knygai, automatiškai įsijungia critical approaches režimas; taigi bandau prisiminti, kaip skaitydavau anksčiau.

Negaliu pasakyti, kad man labai sekasi…

Pradžioje buvo Finikija…

Shame on me – paėmiau ir išdrįsau pamiršti, kiek lietuvių abėcėlėje yra raidžių. Teko ant pirštų skaičiuoti. Ir tai suabejojau dėl trumpųjų ir ilgųjų balsių…

Gal laikas medituoti molio ir vaško lenteles, finikiečių raidyną, aleph, beth, gimel ir zayin, tet, tsade, intriguojantį žodžio – garso ir vaizdo – ryšį su daiktu?..

Sic!

Dieve, tik dabar iš tiesų supratau; ogi tikrai – taigi dar truputis, ir būčiau tapęs rašytoju. Gal net visai neprastu. Nes turiu retą gebėjimą derinti linksnius ir beveik be klaidų rašyti lietuviškai. Kuo gi ne rašytojas? Daugybė tų vadinamųjų rašytojų nemoka anei tiek. (Gintaras Grajauskas. Erezija)

Naming of Names

Rašymas – ištvermingiausia ir seniausia iš mano fantazijų. Retkarčiais ji net įsikūnija ant popieriaus ar online. Retkarčiais ji taip ir lieka mano asmeninėje virtualiojoje erdvėje, neišnešiota ir ilgainiui užmirštama. Kartais ją užgožia kitos alternatyvių pasaulių kūrimo ir išraiškos formos – filmai ar anime, ar paprasčiausias [senamadiškas] knygos skaitymas.

Thank _od for the Internet. Kai visą dieną spoksai į monitorių, nori nenori atrandi vis naujų žaislų. Žaidimas tinklaraščiais – žaidimas jau nebe naujas, bet neprarandantis naujumo pojūčio. Kiekvienas naujumo antplūdis reikalauja vis naujo žodyno ir instrumentų, gal tuo ir galima paaiškinti, ką ir kodėl rašau ir / ar rašysiu. Fantazija jau pernelyg sena, kad lengvai jos atsikratyčiau. Žodis, sakinys ir pastraipa – pagrindinė medija, per kurią suvokiu pasaulį. Reikėtų lobotomijos, kad ką nors pakeisčiau…

 * * *

Bene sunkiausia kuriant naują tinklaraštį – išsirinkti vardą. Būsimasis turinys – kur kas menkesnė problema, iš esmės tereikia trumpam suvaldyti sąmonės srautą ir paversti jį tekstu. Išsirinkti vardą – vadinasi, apibendrinti ir įvardinti tai, ką tradiciškai vadini “aš”, bet ko iš tikrųjų apibendrinti ir įvardinti praktiškai negali. Štai ir griebiesi užuominų į poprasčius filmus.