Šiandien mano darbas kraustosi – šią savaitę vyko kabineto turto dalybos, atsisveikindami kilnojom putojančio skysčio pripiltas stiklines, burnojom dėl permainų ir guodėmės tuo, kad gal viskas į gera. Pats pirmas dalykas, kurį darėm atėjusios į darbą – persodinom dovanų gautą gėlę. Perkraustymo proga darbe visada gaunam kokią nors gėlę – ši jau trečia. Ech, kiek dalykų buvo prisiminta per šias dienas apie šlovingą ir nelabai projekto praeitį… Dabar sėdžiu dar senojoje darbo vietoje – stalas tuščias, stalčiai tušti, teturiu tik keletą šiandienai reikalingų daiktų ir visiškai nenoriu dirbti.

Dėl ko nemėgstu kraustytis? Nes mane siutina po persikraustymo kurį laiką vyraujantis chaosas. Kol išsikraustysim keturiolika bananinių dėžių, prifarširuotų aplankų, popierių ir dar bele ko, praeis nemažai laiko ir skubiai reikės dalykų, kurie bus nugrūsti dievaivelniai žino kur.

Dar nemėgstu – konkrečiai šio persikraustymo – dėl to, kad tenka palikti didelį kabinetą pastate greta Laisvės alėjos. Nebesivalkiosim per pietus po knygynus ir batynus. Ir apskritai daugybę priežasčių galima prisigalvoti – bet šios dvi yr pagrindinės. Ir dejuoti lengva – ale neįdomu.

Kartais Lietuvos kultūrinę spaudą pavojinga skaityti – o tai netyčia imsi ir aptiksi poeto, kurio pavardę girdėjai vieną kartą ir kaip mat pamiršai, feisbuką Kadangi feisbukui jaučiu antipatiją ir esu hipochondriškai alergiška, greitai greitai iš ten nešdinausi – kol nebuvau apdovanota nuoroda į minėtojo poeto šedevrus.

Paskaičiusi jaučiuosi pagerbta kaip moteris, pasiryžusi plasnoti idealų sparnais ir kumščiuoti gyvenimo sunkumams žemiau juostos, ir apskritai geresnės nuotaikos nei buvau prieš pradėdama skaityti. Rimtai nusiteikt po šito neišeina.

Rimtai.

Šiek tiek for the fun of it, šiek tiek įkvėpta DLKŽ vartymo, šiek tiek bandydama kai ką sau įrodyti, verčiau Updike’ą. Po bandymo įsirašyti jo stiliumi ir išlikti lietuviakalbe prieš miegą paėmiau paskaitinėt Rubavičių. Keista jausena: po pastangų būti nuoseklia, aiškia, suprantama atsidurti verlibro ir palaidos, sutrūkinėjusios, fragmentiškos minties ir kaitaus žodžio pasaulyje.

Jei manysime, kad savaitgalis prasideda penktadienį, o ne ketvirtadienį, kaip viena kolegė kas savaitę bando įtikinti kitą kolegą, tai maniškis prasidėjo filmu Orphan.

Tikėjausi kažko antgamtiško, mistiško :), bet ne baisaus, nes, po teisybei, iki šiol taip ir neteko matyti tikrai baisaus filmo. Ir gerai, kad nesitikėjau, mat tai, kas žadama anonsuose (“Šokiruojantis ir intriguojantis psichologinis trileris, kurio pabaiga nenuspėjama ir supainiota”) ir tėra tik pažadai. Nesakysiu, kad visus filme sudėliotus taškučius sujungiau anksčiau, nei tai už mane padarė pats filmas – iki ausų apsimeluočiau Įspūdžiams susigulėjus, prisiminiau, kad ir skaityti kažką panašaus jau yra tekę – nors į siaubiaką tatai nei kiek nepretendavo, mat rašyta buvo Asprin’o ; ir filmo tarsi iškraipytas pasaulis tapo toks pat, kaip anksčiau – Holivudo mamos visada teisios, Holivude policija visada pavėluoja, bet kokios lyties Holivudo herojai iš prigimties yra nenušaunami, nenuskandinami, nenuduriami ir apskritai nemirtingi, ir tik suaugę gali būti bepročiai.

Bene labiausiai sunervinęs dalykas – neskaitant nemirtingumo – buvo nuolatinės pretenzijos atrodyti kaip mistiniam trileriui. Kamera nuolat stengiasi užfiksuoti besislapstantį stebėtoją ar įteigti, kad jis apskritai yra. Tai greitai nusibosta ir kaip baisiausią filmo sceną prisimenu tą, kai prieglaudoje, daddy John’ui beklaidžiojant koridoriais, jam už nugaros prabėga kelios spygaujančios mergaitės…

Beje, mergaitė, vaidinusi Esther, man visai patiko Jai tik vienuolika, bet psichopatė iš jos išėjo nuostabi Ją stebint, darosi beveik nesvarbu, kad labai daug dalykų iš Esther praeities filme liko neparodyti, ir žiūrovams palikta laisvė prisigalvoti ko tik nori. Kuo jie mus laiko, genijais?..

Bežiūrinėdama šiandien gautus rss’us, radau itin smagų testą apie anglų kalbos keistenybes. Iš dešimties klausimų teisingai atsakiau į tris – kaip tik į tuos, kurių atsakymus rinkausi remdamasi lingvistine (etimologiškai semantine) nuojauta, t. y. spėliojau :). Toks žemas rezultatas visai nenustebino – retkarčiais sklaidydama Dabartinės lietuvių kalbos žodyną irgi užtinku nežinomų žodžių .

Delfi.lt paprastai stengiuosi neskaityti, bet šitai užrodė bendradarbė. Viena vertus, gaila, nes Baltų lankų knygynas – mano mėgstamiausias, o Pegasą dažnai aplenkiu iš tolo; antra vertus, linksma paskaičius komentaruose pliekiamas sąmokslo teorijas.

Wow wow wow, Silmariljonas lietuvių kalba Labai netikėta.

Kas belieka, kai lieka tik tuščio lapo baimė?

Rašyti.

* * *

Vieną gražią dieną, vakarą ar naktį, bet ne per seniausiai, skaičiau straipsnius tema How to start a novel. Čia greičiausiai turėčiau pasiaiškinti – rašymas yra mano vienintelė pastovi idee fix (dažniausiai rašymas vardan rašymo – nes neužbaigiau nieko, ką pradėjau, ir neturiu jokių intencijų kada nors parašyti the next great american novel – ar lithuanian for that matter), raštas – mano vienintelis identifikuot(in)as prietaras, literatūra – mano vienintelė metakalba. Pastaruoju metu netgi stengiuosi iš naujo imti skaityti kaip žmogus, kurio sąmonės neslegia teorijų Puntukas – nors teorijomis vis dar beprotiškai žaviuosi, kad ir profaniškai. Taigi apie rašymą.

Iš jau man pačiai sunkiai besuskaičiuojamų nuplagijuotų, ekstrapoliuotų ir – behold – mano pačios sugalvotų pasaulių per nemažai metų liko du gyvybingiausi. Vienas – labiau science fiction, kitas – labiau fantasy prigimties, nors iš principo jie gana panašūs. Kartais netgi bandau apie juos ką nors rašyti, ne tik svaičioti prieš miegą.

Taigi pirmiausiai Holly Lisle man pasakė: kad galėčiau pradėti, turiu žinoti, kuo, kur ir kaip baigsiu. O tam reikia keleto dalykų: pažinoti savo sukurtą pasaulį, pažinoti savo veikėjus, išmanyti konflikto niuansus, pasirinkti temą, žanrą ir balsą, kuriuo pasakosiu. Ir, žinoma, žinoti, ko tikiesi ir ko turėtum tikėtis.

Problemos prasideda jau nuo paties pirmojo punkto – pažinti savo sukurtą pasaulį. Tai pernelyg smagus procesas. Man kur kas įdomiau svarstyti, kaip atsirado miestas mano fantasy ar kaip susiformavo imperija science fiction pasauliuose, kas nutiko mano herojams prieš 20-30 metų, nei tai, kas prieš juos rezgama dabar (ir ne taip jau svarbu, kad jų praeitis ir dabartis yra labai tiesiogiai susijusios ir lemiamos tų pačių žmonių ir veiksnių). Taigi problema pereina ir į antrąjį punktą – veikėjų pažinimą. Tol, kol mano mintys sukasi apie herojės / -aus praeitį ir įvairiausius what-if’us bei kas-kur-kada-ką-kodėl, aš ir vėl nieko negalvoju apie jų dabartį. Nors rašyti tarsi turėčiau būtent apie dabartį.

Turiu teoriją - mano pasaulio architektonika dar nėra nusistovėjusi, pasaulis dar pernelyg judrus, jo istorija dar neparašyta – lygiai kaip ir mano herojų. Kai jau kada nors išlipsiu iš world- ir char- building’o fazių, turėtų būti nežmoniškai smagu imtis trečiojo punkto – konflikto.

Ir nereikia man sakyti, kad šie dalykai yra neatsiejami, ir kad formuojasi jie tik kartu, ir tiesiogiai veikia vienas kitą. Žinau. Sąrašai juk tam ir daromi, kad pasaulis atrodytų paprastesnis, ne toks baugus – padaryk a, tada galėsi daryti b, o jau c – tai piece of cake.

O tada jau prasideda daugmaž techniniai dalykai – vyksmo požiūriu pradžia turėtų būti minimaliai nutolusi nuo pabaigos, nuo pat pradžių veikėjai turėtų patirti stresą ir nuo vilko bėgti pas mešką ir nuolatos pergalvoti, kas pastatyta ant kortos. Easy.

Silmariljonas ir Test Drive Unlimited, Rožės vardas ir kana, Eagleton’as ir eksperimentai su avižiniais sausainiais.

Nuo Silmariljono kaifuoju, nors begalė vardų kartais ima ne žavėti, o erzinti.

TDU galėčiau važiuot ir važiuot, kol akys ant kaktos neimtų lipti - bet kai troleibuse pradedi galvoti, kad žmonės, po galais, važiuoja kartais panašiai kaip labiausiai besidraskantys ir aršiausiai bemirksintys veikėjai, ima darytis baisu. Antra vertus, daug ką kompensuoja galimybė palakstyti su kokiu nors Koeniggseggu ar Ferrari

Rožės vardas paskanina pusryčius ir padeda pamiršti vieną iš kraupiausių kasdienybės patirčių – išlipimą iš lovos.

Žiūrint kokį anime taip smagu, kai imi ir atpažįsti ne tik išgirstą žodį, bet karts nuo karto ir retai pasitaikančius rašmenis Ir miesto transportu ne taip nuobodu naudotis, kai gali skiemenuoti įvairiausius ha hi fu he ho ir pirštu rašyti ant tik man matomos lentos

Eagleton’as primena, kaip linksminasi filologai ir koks nepaaiškinamas blogis yra fenomenologija. Ir kaip man dabar keista pagalvojus, jog kažkada ją gan porimčiai vertinau, gal netgi potencialiai sau tinkančia pasaulėžiūra / -jauta laikiau :S Vakar nusprendžiau, kad tarp “tada” ir “dabar” išgyvenau rimtą asmenybės / tapatybės krizę, kuri “tarp” kažkodėl liko nepastebėta, bet pėdsaką paliko tokį kaip ledyno šliūžė

O avižiniai sausainiai – tiesiog senos obsesijos likučiai Niam.

Kai išduoda geriausias žmogaus draugas laptopas, supranti, kad esi ne tik life-addicted, food-addicted, sleep-addicted, book-addicted, idee fix-addicted, bet ir computer-addicted. Sugedus kompiuteriui, svarbiausiu klausimu tapo – ką veikti su tuo laiku, kurį praleisdavau prie kompiuterio?

Antra vertus, kai turi laiko, tai ir ką veikt atsiranda – ir atsiranda tiek, kad nežinai, nuo ko pradėti

Skaičiau knygas, bandžiau prisiminti, kaip reikia rašyti, apsitvarkiau rašomąjį stalą ir lentynas, šveičiau vonią, dariausi valgyt, skaičiau lietuvių ir anglų kalbų žodynus, nusilakavau nagus, išsipešiojau antakius, miegojau, dvi dienas darbe žiopsojau į visokiausius dalykus, kuriuos galima daryti iš popieriaus, radau tokių lobių kaip Snape’o ir Legolaso popierinės lėlės, ir vėl skaičiau, ir miegojau, ir apie gyvenimą galvojau, ir socialiniais eksperimentais užsiimti panūdau, ir su penkiamečiu apie kosmosą diskutavau.

Pusė savaitės tepraėjo nuo tada, kai kompiuteris mane garsiai ir piktai išpypypypsino. Laukiu nesulaukiu, kas bus toliau